Vaikų psichoterapija paprastai prasideda nuo 3 m. kuomet vaikas jau kalba ir pakankamai atskiria save nuo mamos/globėjų, geba pasakyti ,,aš“. Nors kalba yra vienas iš pagrindinių terapijos metodų, konsultuojant vaikus vien jos nepakanka. Su vaikais terapija vyksta lyg tam tikra susipažinimo kelionė per žaidimą, piešimą, vaidinimą, kuomet vaikas žaizdamas terapeutui papasakoja apie savo bėdas, sunkumus, išgyvenimus. Vaikų psichoterapijoje puikiai pasitarnauja smėlio dėžė ir žaislai skirti žaisti joje. Ši terapija itin maloni vaikui, ramina, padeda iškrauti neigiamus jausmus, išlieti savo fantaziją, kur terapeutas kaip stebėtojas ir pagalbininkas gilinasi į vaiko vidinį pasaulį, emocijas ir jo sunkumus.
Vaikų psichoterapijos sėkmė priklauso nuo tėvų bendradarbiavimo. Vaikai retai patys kreipiasi į psichologą pagalbos, dažniausiai suaugusieji atkreipia dėmesį į vaiko elgesio ar emocijų problemas, kurios apsunkina vaiko, ir neretai aplinkinių, gyvenimą. Paprastai kreipasi tėvai, mokytojai, kt. artimieji pastebėję vaiko psichologinius sunkumus. Neretai suaugusieji tikisi, jog vidines vaiko problemas galima išspręsti per kelias sesijas, tačiau daugiau teigiamų rezultatų ir pozityvių pokyčių duoda ilgesnė terapija. Pavyzdžiui, jei vaiką kamuoja nuolatinė baimė vienam eiti į mokyklą, terapeutui gali prireikti net 10 sesijų dirbti tik su vaiko baimės įveikimu. Taip gali būti pasiekti puikūs rezultatai ir kartais to gali pakakti. Tačiau gali būti, jog vieną baimę pakeis kita baimė, pvz., atsiras baimė važiuoti viešuoju transportu ir t.t. Dažnai simptomai leidžia pamatyti vaiko reagavimą į tam tikrus vaiko gyvenimo sunkumus (dažni barniai šeimoje, priklausomybės, skyrybos).
Tenka prisiminti, jog vaikas auga ir vystosi ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Vaikų psichika gali būti jautresnė atsižvelngiant į raidos etapus, ne vien situacinius sunkumus (nesutarimai, konfliktai). Kokie vaiko elgesio ir emocijų pokyčiai verčia susirūpinti tėvus, globėjus, kada kreiptis į psichologą:
- jei vaikui sunku pritapti, adaptuotis mokykloje, susirasti draugų;
- jei vaikas nuolat liūdnas, susirūpinęs, prislėgtas;
- jei vaikas labai blogai miega;
- jei turi valgymo problemų;
- jei vaiką kamuoja baimės ar įkyrumai, trukdantys jam mokytis, bendrauti, laisvai jaustis;
- jei vaikas nulat neramus arba piktas;
- jei vaikas staiga užsisklendžia, nenori su aplinkiniais bendrauti, pastebimai pasikeitęs nežaidžia arba nebeužsiima anksčiau pamėgta veikla;
- jei tėvai skiriasi, patiria artimojo netektį;
- jei vaikas patyrė/patiria smurtą;
- jei vaikas kalba, galvoja apie savižudybę;
- jei jūs galvojate, kad vaikas susiduria su sunkumais (sunkia gyvenimo situacija) ir jam reikia profesionalaus pagalbininko išspręsti elgesio ar emocines problemas, pagalbos esant krizėje;
- jei vaikas turi bendravimo problemų.
Galioja keletas universalių bendražmogiškųjų dėsnių, kurių perdavimas vaikui padeda jam augti harmoningiau tai:
- Pirmoji nuostata, jog pasaulis yra geras, kad ir kokie sunkūs dalykai gali nutikti;
- kita pamatinė nuostata, jog esu mylimas visoks nesvarbu ar esu piktas ar nepiktas, ar pasielgiau gerai ar blogai.
Pagalba vaikams yra labai kūrybiška, reikalaujanti daug kantrybės ir smalsumo vaiko pažinimui. Pokyčiai gali būti ir labai greiti ir kartais reikalaujantys daugiau kantrybės, laiko. Tėvai, mokytojai, artimieji yra ypatingai svarbūs vaiko išgijime. Kuomet vaikas keičiasi labai svarbu, jog ir jį supanti aplinka keistųsi, padėtų jam.
Kaip suprasti, kad terapija padeda?
Pirmiausia, tai simptomų dėl kurių kreipiamasi sumažėjimas ar visai išnykimas. Atsiranda ir kiti pozityvūs pokyčiai vaiko gyvenime: vaikas terapijos eigoje gali imti geriau save vertinti, gali keistis jo elgesys, atsirasti daugiau santykių (draugų, būrelių), vaikas gali tapti ramesnis, suprasti savo jausmus, išmokti geriau juos kontroliuoti, tapti labiau kūrybiškas.
Žaidimo ir džiaugsmo vaikų gyvenime turėtų būti daug daugiau nei skausmo ir liūdesio.
