Psichologė E.Šekštelienė. Kaip nepalikti tų, kurie liko, dėl tų, kurie išėjo
2017-11-05

Kaip specialistė, psichologė, turinti žinių, kokie procesai vyksta netekus artimojo, kokie galimi jausmai ir etapai gedint, žinau tikrai nemažai. Visgi asmeninis susidūrimas su netektimi – kitoks nei aplinkinių ar vadovėliuose perskaitytas. Kiekvieno žmogaus gedulas unikalus ir turi savo tempą ir būdą, kaip šis procesas vyksta. Pasidalinsiu, kas padeda rasti vilties tapti atspariu gedului.

Atsparumas

Ar esame atsparūs netekties skausmui? Atsakysiu – tikrai ne. Bet noriu pasidalinti kas padeda išgyvenant netekties skausmą ir kas gedėjimą palengvina.

  • Kalbėjimas apie savo netektį (kitiems tai gali būti itin sunku, todėl natūralu vengti susidurti su dideliu skausmu). Trauma po netekties gali būti tikrai sunki, tačiau vengimas ją tik gilina, atitolina sveikimą. Padeda aplinkinių noras ir gebėjimas kalbėti apie netekusįjį, nevengiant ir neignoruojant tuo metu svarbiausio išgyvenimo. Apsimesti, kad nieko neįvyko, tiesiog žalinga. Jei ateina suvokimas, kad aplinkiniai turi ribotas galimybes tokį sunkumą išklausyti, ieškokite kitų resursų. Gali atsirasti daug palaikymo iš panašią patirtį su netektimis susidūrusių žmonių.
  • Bendraminčių paieška. Kartais netektis gali būti labai specifinė ir išskirtinė, kuomet labai padeda bendraminčių ratas. Pamėginkite surasti išties bendraminčių, kurie neteko panašiomis aplinkybėmis; toks palaikymas ir dalinimasis tikrai padeda.
  • Priminti sau – nenaudoti vengimo, užsidarymo ir pasitraukimo – nelaikyti skausmo savyje, kiek tai leidžia savęs matymas. Pasirūpinkite, kad praleistumėte pakankamai laiko tarp artimųjų ir bendraminčių. Stebėkite, kiek liūdesys tampa žalingu, „nebepakeliamu“ – sunku atsikelti iš lovos ir eiti į darbą, kamuoja mintys apie savižudybę. Kadangi abu baigiamuosius darbus rašiau savižudybių tema, buvau „Jaunimo linijos“ savanorė, žinau, kaip svarbu kreiptis pagalbos. Svarbu suprasti, kad po didelių traumų ir sukrėtimų normalu bent kartą gyvenime pagalvoti apie savižudybę – tačiau labai svarbu, kad mintys apie savižudybę netaptų pagrindinėmis ir trukdytų jums. Jei kamuoja mintys apie savižudybę, galvojate, kaip žudytis – tai labai rimta. Turite kuo greičiau kreiptis pagalbos. Žinokite, sunkios ir intensyvios emocijos tikrai praeis. Bet labai svarbu kreiptis laiku pagalbos. Rinktis gyvenimą, o ne mirtį. Jei to negalite pamatyti, patikėkite tai kitiems – vėliau ir jums tai pavyks pamatyti, atrasti viltį gyventi.
  • Režimas ir ritmas arba gyvenimas su keliais tikslais per dieną. Pasirūpinkite – valgymu, miegu, poilsiu, bendravimu, fiziniu aktyvumu. Padeda tiesiog dienos plano turėjimas, savaitės planavimas. Krizėje labai svarbu užsiimti labai paprastais dalykais ir pasirūpinti paprasčiausiais savo poreikiais. Be bendravimo su artimaisiais draugais, skirkite pakankamai laiko judėjimui, kūno aktyvumui. Tiek bendravimas, sportas tiek specialios praktikos gali padėti jaustis laimingiau. Gali skambėti netikėtai – bet moksliškai įrodyta, jog net savaitės praktika užrašant tris gerus dalykus, nutikusius per dieną, mažina depresinius simptomus ir didina laimingumo jausmą, kuris tęsiasi net šešis mėnesius (2005, Seligman, M. P., Steen, T. A., Park, N., & Peterson, C.).
  • Bėgimas į darbą – ne išeitis. Net jei darbas teikia daug džiaugsmo ir norisi užsimiršti bei mintis pripildyti darbu – tai ne išeitis. Raskite laiko savo gedului jausmams ir mintims laiko. Raskite laiko tiesiog paliūdėti, kad ir kaip keistai skamba.
  • Atsisukti į sutuoktinį, artimuosius (jei yra, ir į kitus vaikus). Padeda koncentravimasis į likusius supančius žmones, kuriuos mylite, kurie jums rūpi. Gyvenimas nenustojo veikti, kad ir kaip netekties situacija sukrečianti. Vietoj užsidarymo savo skausme mėginkite sąmoningai rinktis dalintis skausmu, saugoti ir vertinti sutuoktinį ir kitus artimus ryšius. Prisiminkite, jog turite pasirinkimą: pasirinkti būti su išėjusiuoju ar rinktis buvimą su tais, kurie likę; vaikai, sutuoktinis, artimieji, ir kiti jums svarbūs asmenys. Prisiminkite, kad rinkdamiesi tuos, kurie liko, jokiu būdu neišduodate išėjusiojo, jo atminimas niekada nedings, tačiau jūs tapsite „atsparūs gedėjimui“, tvirtesni ir stipresni, jei atsigręšite į „likusiuosius“.

Gedėjimas – labai individualus procesas

Pirmaisiais mėnesiais gedėjimas tikrai daug intensyvesnis, liūdesio, sielvarto ir kitų intensyvių jausmų tikrai daug daugiau. Skausmingos kamuojančios nuotrupos po sunkių išgyvenimų gali kartotis košmarų pavidalu ar iššokančių prisiminimų, aplinkos sukeltų stimulų (garso vaizdo ar kvapo prisiminimų atsikartojimas). Padėsite sau, jei kalbėsite apie savo savijautą (liūdesį, sielvartą, pyktį, kaltę), mintis. Liūdėti ir sielvartauti tokiomis aplinkybėmis normalu ir svarbu žinoti, kad intensyvumas didžiausias pirmaisiais mėnesiais, bet jis gali atsikartoti ir vėliau. Metinės, kiti mirimo aplinkybes primenantys įvykiai gali sukelti gan stiprius netekties jausmus. Prisiminus išėjusįjį, liūdesio skalė gali kisti. Svarbu suprasti, kad liūdėti, pykti, gedėti reikia ir galima – tai normalu ir šiomis aplinkybėmis labai suprantama. Reikia laiko „išliūdėti“ prisirišimo santykį, svajones ir viltis, įdėtas ir susijusias su mirusiuoju.

Kas gali padėti pirmomis dienomis ir mėnesiais netekus, nebūtinai padės po metų ar vėliau. Gedėti padeda – ritualų šeimoje kūrimas – kaip, kada kokiu būdu galime skirti specialiai laiko prisiminti mirusįjį, pagerbti atminimą. Ar tai gimtadienio datos, ar tai Vėlinių šventės, ar kitos šeimai asmeniškos datos? Bėgant laikui atrasite vietos savo širdyje ir būduose, kaip pagerbti ir prisiminti mirusįjį. Jausmus išlieti galite piešdami, rašydami atsisveikinimo laišką, kurdami atsisveikinimo-prisiminimų albumą ir pan. Bėgant metams netekties skausmas mažėja, atsiranda kitoks santykis ir į mirusįjį. Prisiminimai lieka ir smagūs, ir sunkūs, tačiau skausmingas intensyvumas tikrai slopsta. Pavyzdžiui, su mirties situacija susiję skausmingi prisiminimai kaip greitosios pagalbos sirenos „kaukimas“ – anksčiau kėlę liūdnus ir skausmingus prisiminimus gali visiškai pradingti bėgant laikui.

Pagalba sunkiomis akimirkomis

Su kuo galite pasidalinti savo liūdesiu, slegiančiais beviltiškais jausmais (draugas, profesionalas galintis jus išklausyti)? Kas jums padeda rasti ramybę, prasmę kasdieniuose dalykuose? Raminantys būdai – kokie jums tinka? Meditacija? Malda? Pasivaikščiojimas gamtoje? Gal gėlių, augintinio ir pan. priežiūra? Svarbu žinoti, kad tam tikrų dalykų gyvenime tikrai negalime sukontroliuoti, tame tarpe ir mirties, sunkios ligos ar kitokios traumos – tačiau galime padėti sau gedėti, net ir susidūrus su netektimi, kitu sunkumu. Sunkios akimirkos po netekties gali aplankyti ir tikrai aplankys. Svarbu žinoti – turėti įrankių, kaip padėti sau išlaviruoti tarp ypatingai sunkių emocijų, minčių ir kasdienių situacijų, kaip išmokti gyventi iš naujo pasaulyje po stipraus sukrėtimo.

 Susitaikymas ir gyvenimas su netektimi

Tai lyg padėti netektį į garbingą „lentyną“ savo širdyje. Ar netekties dėka tapote kitokiu žmogumi? Bet kuri krizė – kad ir kokia sunki ar „griaunanti“ bebūtų – turi savyje „augimo“. Po sunkių ir rimtų patyrimų kuriam laikui galite jaustis smarkiai „pasenę“, sunki patirtis tikrai labai subrandina, smulkmenos dėl visų kitų dalykų – ar tai būtų problemos darbe, ar santykiuose – tampa daug mažesnės ir nereikšmingesnės, palyginti su tai, kas tikrai yra reikšminga – meilė, rūpestis, pagarba… Atsparumas gedėjimui – atrasti būdų, kaip iš naujo gyventi šiame pasaulyje be mirusiojo, su naujesniu savimi ir jus supančiais artimaisiais.

 

Straipsnis publikuotas www.15min.lt  portale 2017-11-01

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/psichologe-e-seksteliene-kaip-nepalikti-tu-kurie-liko-del-tu-kurie-isejo-1024-874394