Nuo žmonijos ištakų laikų mes gyvename bendruomenėmis. Esame socialios būtybės, tačiau šiandien visuomenė tampa vis labiau individualesnė ir… vienišesnė.
Glaudesni ryšiai, be abejo, yra visuomenės sveikatos ženklas. Bendruomenės atlieka milžinišką darbą, integruodamos savo narius, ir taip gelbsti nuo vienatvės, izoliacijos, kitų lydinčių emocinių sunkumų. Gyvename visuomenėje, kuri garbina nepriklausomybę, bet tuo pat metu labai baiminasi susvetimėjimo. Stebimas socialinis fenomenas, kai santykiuose tvyro per maža žmonių su panašiomis vertybėmis integracija, vyrauja izoliacija ir atstumas tarp individų bendruomenėje ar darbo aplinkoje. Tai, kas vyksta visuomenėje, gali būti atgarsis to, kas dedasi šeimoje. Ar joje yra susvetimėjimas? Ar daugėja šeimų, kurios nesupranta, nesikalba, nesidomi vieni kitais? Kiek tėvai ir vaikai gali susvetimėti, tapti abejingais vieni kitiems? Viskas prasideda nuo mažos sistemos. Kaip psichologė, siūlyčiau atkreipti dėmesį būtent į šeimos susvetimėjimo fenomeną. Ar suaugę moka puoselėti glaudžius, saugius, pasitikėjimu grindžiamus santykius su atžalomis, ar gali atkurti sutrikdytą ryšį, drausminti be rėkimo ir fizinių bausmių? Itin svarbu suprasti, kad auginant vaikus, svarbus ne tik fizinis, bet ir emocinis saugumas. Galime gyventi šeimoje ir iš tikrųjų nepažinoti vienas kito, jaustis vieniši. Prisirišimas nebūtinai automatiškai patenkins mūsų santykių poreikį. Labai svarbi kokybė – kaip mes įsitraukiame į juos, ar kuriame dėmesingus, jautrius supratimui, mylinčius, autentiškus ryšius. Šie dalykai tikrai mažina nesaugumą ir susvetimėjimą.
Atrasti save tapo populiaria siekiamybe.
Visais laikas buvo žmonių, kurie domėjosi savo pašaukimu, gilinosi į psichinį pasaulį. Dar J. V. Gėtės kūrinyje „Faustas“ užsimenama, kaip „kasdieniniai reikalai slopina laisvą mintį“. Tik vienišumas ir buvimas su savimi nėra tas pats. Vienatvė sekina, blaško, liūdina, tuo tarpu, buvimas vienumoje gali būti raminantis, kūrybiškas, mintis ir emocijas atstatantis potyris. Visgi per ilgas atsiribojimas didina vienatvės riziką. Tai žadina ankstyvas vaikystės baimes apie atstūmimą, todėl daugelį žmonių skubina įsitraukti į santykius. Vienišumas rodo, jog mūsų nesupranta arba esame pernelyg izoliuoti nuo bendruomenės, neturime su ja ryšio, artumo. Taip pat jis signalizuoja, kad nepakankamai gerai sutariame su savo vidiniu „aš“, tai yra, savimi.
Kokiais atvejais naudingas laikas su savimi?
Psichologė, mokslų daktarė Ester Buchholz savo knygoje „Vienatvės šauksmas: buvimas su savimi prisirišimo pasaulyje“ siekia sugriauti neigiamą vienatvės stereotipą. „Abu poreikiai – būti vieniems ir įsitraukti – yra esminiai žmogaus laimės pojūčiui ir išgyvenimui”, – anot autorės, vienuma tiek vaikams, tiek suaugusiems yra būtina vystymuisi ir natūraliai biologijai. Nereikia pamiršti, kad visi gyvenimo kūrybiški sprendimai reikalauja ramybės, atsiribojimo. Mūsų psichikai to reikia, kad galėtų perdirbti informaciją ir išspręsti problemas. Anot dr. E. Buchholz, „aplinkiniai mus įkvepia, informacija mes maitinamės, praktika pagerina įgūdžius, o laikas su savimi padeda išspręsti neaiškumus, rasti originalius atsakymus, išgryninti atradimus“. Tiek kūrybiškumas, tiek staigi ar lėta įžvalga, smalsumas kyla būnant vienumoje, apmąstymuose. Taigi, laikas vienumoje yra puikus mūsų „aš“ saugotojas, padeda jautriau atsižvelgti į savo mintis, jausmus, fizinius pojūčius. Savęs įsisąmoninimas praturtina mūsų gyvenimą, vėliau padeda kurti ir palaikyti sėkmingesnius santykius.
Kodėl reikia dirbtinių iššūkių, kad suprastume, ko norime iš gyvenimo? Pavyzdžiui, vieni kopia į kalnus, kiti keliauja po Indiją… Ar to paties negalima atrasti kasdienybėje, miške ar tiesiog bažnyčioje?
Sakyčiau, jog iššūkiai padeda organizuoti save, nukreipti, motyvuoti, siekti. Kasdieniame gyvenime susiduriame su daugybę užduočių, tokių kaip santykių kūrimas ir palaikymas. Ryšiai ir draugystės su aplinkiniais gali atnešti tiek įtampos, tiek pasitenkinimo. Skirtinga aplinka, kelionės kuria kitokias galimybes, pavyzdžiui, galėjimą geriau pažvelgti į save iš šono, apsvarstyti esamus santykius, užklupusius sunkumus ar tiesiog gyvenimiškas aplinkybes. Manau, kad tokius vidinius savęs tyrinėjimus galime patirti miške, bažnyčioje, medituojant ar tiesiog pokalbyje su kitu. Visgi kelionės turi dar ir sustiprintą elementą – iššūkį, galimybę geriau pamatyti save iš savo paties įspūdžių. Kelionės laužo stereotipus. Keliaujant galime paaugti, prabusti, stebėtis, atrasti apie save daug naujų dalykų.
Ar tai reiškia, kad asmeninis tobulėjimas vienumoje yra svarbesnis nei, pavyzdžiui, investicijos į santykius su aplinkiniais žmonėmis?
Visuomet geriausia atrasti balansą. Mūsų prigimtis – tiek būti tarp kitų žmonių, tiek su savimi. Žmogus turi įgimtą gebėjimą sukurti ryšį su jį supančiais artimaisiais. Tačiau taip, kaip mums svarbus buvimas su kitais, santykių kūrimas ir palaikymas, reikalingas laikas su savimi. Šis procesas labai skirtingas. Gal būsite su savimi tarp kitų žmonių, gal melsitės, medituosite gamtoje ar vyksite į kelionę? Tyrimai rodo, jog pokalbis su savimi padeda augti asmenybei, naudingas įveikiant nuotaikos sutrikimus. Tai gali būti savęs palaikymas, vidinis dialogas ar malda. Tyrimai rodo, jog žmonės, kurie serga ir meldžiasi arba turi, kas už juos meldžiasi, iš tiesų pasveiksta greičiau. Juk melsdamiesi jūs taip pat kalbatės su savimi ir sakote savo vidui tai, ko jums reikia. Tai – nesavanaudiška koncentracija į save. Manau, kad vienuma tampa savanaudiška tuomet, kai ji skaudina aplinkinius, o elgesys yra manipuliuojantis ar kitaip žalojantis.
Ieškodami gyvenimo prasmės, susiduriame su daugybe dvejonių, neretai ir primetamų standartų, kas yra norma.
Pasirinkimas, kur savo gyvenime matysime prasmę, labai priklauso nuo vertybių. Kas svarbiau – įsitvirtinimas darbe ar šeima, kūryba, o gal savanorystė? Ar neapsigaunate, skirdami save vien karjerai ir atsisakydami artimo meilės? Ilgalaikiai ryšiai ir mylintys, saugūs santykiai teikia laimę ir pasitenkinimą, mažina psichikos sutrikimų atsiradimą.
Visgi, kuriant save ir savo žmogišką prigimtį, nebūtina gyventi šeimoje, poroje. Tai – labai stereotipiškas mąstymas. Žmonių, kurie gyvena vieni, visuomet buvo ir bus. Mes juk turime skirtingus poreikius, realizacijos iššūkius. Vieni save išpildo darbe, kūryboje. Kiti save mato tik šeimos ir vaikų auginimo kontekste. Pagalvokime, kiek daug vienumoje gyvenančių žmonių, kurie atneša naudos visuomenei savo savanoryste, idėjomis, pasiekimais, globodami savo aplinkoje ar bendruomenėje esančius narius.
Tačiau daug žmonių savo ir ne savo noru renkasi vienatvę…
Vienatvę lemia labai daug priežasčių: ankstesni nuvylę santykiai, šeimoje išgyventos traumos ar kitos emocinės žaizdos. Tam įtakos turi patirtis, asmenybės bruožai. Dažnai manoma, kad vienišiais tampa asmenys, turintys prastus socialinius įgūdžius. Tai – ne visada tiesa. Daugybė žmonių jaučiasi vieniši, nors puikiai geba bendrauti, pavyzdžiui, aukštas pareigas užimantys vadovai, milijonieriai ir kiti, turintys statusą visuomenėje, susikūrę materialinę gerovę. Daug žmonių nori būti jų draugais, tačiau sunku kurti artimus santykius ir pasitikėti. Nelengva atskirti nuoširdumą ir paslėptą draugystės siekį dėl naudos. Manau, kad gyvenantys vieni daugiausia susiduria su neigiamais stereotipais. Žmonės dažnai mano, kad „jei esi vienas, tai su tavimi kažkas ne taip“. Niekas nenori patirti tokio netinkamumo jausmo.
Visai kas kita, jei žmogus, būdamas vienas, kenčia, o toks gyvenimo būdas yra jam nepriimtinas, nulemtas traumų, sudėtingų aplinkybių, ligos, senyvo amžiaus ar patyčių, izoliacijos. Kyla didelė rizika išgyventi depresiją ar kitokį nuotaikos sutrikimą. Tačiau vien tik socialinės integracijos neužtenka. Labai svarbu, kad žmogus jaustų artumą bent keliams aplinkiniams asmenimis. Saugūs ir patikimi santykiai reikalauja žinių, drąsos ir smalsumo žengti link didesnio pasitikėjimo, supratimo ir artumo. Čia, kaip ir kelionėse, per santykius mokomės pažinti save ir kitus.
Straipsnis publikuotas Editos žurnale 2018 mėn. sausio pabaigoje. ,,Specialisto komentaras“. Kalbino žurnalistė Jurgita Ramanauskienė