Kūdikio mirtis daugeliui gali pasirodyti ,,neteisinga“. Kūdikio laukimas, gimimas tėvams ir artimiesiems atneša daug džiaugsmo, vilties, norų išpildymo. Atrodo labai neteisingai, jog tėvai nebegali mylėti ir auginti, rūpintis savo kūdikiu taip kaip jie tikėjosi, laukė.
Kūdikio netekties situacijos gali būti labai įvairios:
- persileidimas;
- negyvo vaisiaus/vaiko gimimas (angl. stillbirth);
- neonatalinė mirtis (kūdikis gimė gyvas, tačiau negali išgyventi);
- staigios kūdikio mirties sindromas SKMS (angl. SIDS);
- ypatingi atvejai (vieno iš dvynukų mirtis, sergančio ar neįgalaus vaiko gimimas);
- abortas;
- kūdikio atidavimas įvaikinimui.
Nėra paprasto būdo kaip išgyventi gedulą, tačiau „išgedėjimas“, gedėjimo procesas būtinas.
Sąmoningas gedėjimo procesas leidžia tapti vientisu, gebančiu gyventi ir mylėti vėl. Reikia drąsos išgyventi netektį, vėl atgaivinti skausmingas emocijas. Leidimas sau pajausti netektį gali mus mokyti ne tik išgyti, bet ir suteikti augimo galimybę. Sąmoningas leidimas sau gedėti gali padėti užaugti dvasiškai, atrasti iš naujo savo vietą pasaulyje…
Kaip mes gedime
Galima skirti keturias stadijas. Šios stadijos nėra linijinės, gali keistis ir priklausomai nuo aplinkybių kaitaliotis. Šios stadijos apibūdina sveiko sielvarto procesą.
1) Susidūrimas su realybe: šokas ir emocinis sąstingis.
Pradžioje būna šokas, net jei yra tikimybė, ar žinoma, kad kūdikis/vaisius mirs. Jūs galite jaustis silpnai, nekontroliuojamai verkti, tapti isteriškais, netgi apalpti. Tačiau galimas ir priešingas variantas galite jaustis lyg apduję, atbukę, visai neparodyti emocijų ir atrodyti ramūs, viską kontroliuojantys, atsitraukę. Šis pirminis sąstingis gali tęstis net keletą dienų. Tokia būsena lyg emocinė gynyba leidžia neprarasti kontrolės ir užsiimti būtiniausiais dalykais – kaip laidotuvių organizavimas, dalyvavimas laidotuvėse. Sąstingio būsena gali tuo ilgiau trukti, kuo labiau traumuojantis praradimas. Tam, kad galėtumėte priimti tokį skaudų pokytį svarbu, kad pripažintumėte mirtį ir tai, jog asmuo daugiau jau nebegrįš. Gali būti, jog tikrai ne iš karto pripažinsite kas nutiko ir neigsite arba atsisakysite kalbėti apie netektį. Pripažinti realybę gali padėti šie dalykai: pamatymas mirusio žmogaus, įsitraukimas į laidotuvių planavimą, ritualų ir tradicijų stebėjimas ir papročių laikymasis.
2) Netekties skausmo išgyvenimas
Kuomet emocinis sąstingis atslūgsta, atsiranda realus išgyvenimas ir supratimas to, kas nutiko. Gali būti, jog jausite intensyvų netekties skausmą savaites ar net mėnesius. Gali taip nutikti, jos jūsų gedulas gali visiškai jus užvaldyti ir niekas aplinkui jūsų nebedomins tik jūs ir jūsų netektis. Gali būti, kad tapsite jautresni, ar perdėtai jautriai sureaguosite į kitų žmonių komentarus, galbūt tapsite irzlesni. Galite jaustis itin liūdni, sielvartauti, jausti kaltę, pyktį, apmaudą. Dažnai pasitaiko, jog dalis netekusųjų kenčia dėl kaltės, kuri susijusi su tam tikru jų santykių aspektu su mirusiuoju. Galbūt likote neišsakę savo tikrųjų jausmų ar pasakėte ko ištiesų nenorėjote pasakyti. Galbūt jaučiate, jog praleidote su mirusiuoju nepakankamai laiko. Galite pykti ant mirusiojo už tai, kad jus paliko, pykti and medicinos personalo, kad neišgydė ligos, neišgelbėjo mirusiojo ar net pykti ant Dievo, kad leido taip nutikti jums… Jūs galite jausti ir apmaudą ant šeimos narių, kurie, jūsų manymu, galėjo prisidėti prie artimojo mirties.
Sielvartas nėra psichinė liga, tačiau mieguistumas, nerimas, baimė, pyktis, užsidarymas savyje gali prisidėti prie apimančio jausmo, jog išprotėjote. Šie jausmai yra natūralūs, juos pripažįstant ir išreiškiant, jie tampa ne tokie dažni, o vėliau ir nuslūgsta dar labiau.
Sielvarto išreiškimas sumažina įtampą, todėl neįmanoma netekties, sielvarto jausmų pagreitinti, sutrumpinti; netgi priešingai atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, tai gali atnešti giluminių problemų ateityje. Jei jūs neigiate savo sielvartą arba jei jūsų pyktis ir kaltė trukdo atsirasti kitiems jausmams, jums gali tekti ieškoti ir kreiptis pagalbos į specialistą psichologą, psichoterapeutą.
3) Prisitaikymas prie naujosios realybės
Gyventi, pratintis gyventi iš naujo be žmogaus, kurį mylėjote (vaiko, kūdikio) yra sunkus ir skausmingas procesas. Niekas negali užpildyti skausmingos tuštumos. Taigi kiekviena diena gali priminti prarastojo nebuvimą, tą kurio netekote. Neįveikiama užduotis gali atrodyti tiesiog dienos praleidimas. Ateitis gali atrodyti gąsdinanti, neaiški. Gali prireikti daug mėnesių, laiko, kad galėtumėte vis rečiau sustoti prie liūdnų įvykių susijusių su mirtimi ir imti vėl gyventi taip kaip iki praradimo.
4) Ateities planų perkūrimas
Ateities planų perkūrimas įmanomas tik tada, kuomet „paleidžiate“ mirusįjį ir gyvenate toliau gyvenimą be jo. Tai viena sunkiausių užduočių, nes galite jaustis lyg išduodantys mirusįjį. Visgi judėjimas pirmyn nereiškia užmiršimą, tačiau suradimą naujų būdų kaip prisiminti mirusįjį. Taigi ieškoma tokių būdų, kurie jus nuramintų, bet ne kontroliuotų jūsų gyvenimą. Kai jūs pamažu imate atidėti liūdesį į šalį ir žvelgti į ateitį, net prisimenant ir džiugius įvykius su mirusiuoju, jūs pradedate atgauti daugiau kontrolės savo gyvenime, gyvenimas tampa prasmingesnis. Jūs nesate nuolat prislėgtas skausmingų jausmų, galite rinktis kuomet norite pasidalinti savo santykį mirusiojo atžvilgiu. Natūralu, jei minint metines, sielvartas vėl iškils į paviršių, jausmai gali būti tokie pat stiprūs kaip ir tą dieną, kai mirė jums brangus asmuo.
Pagal Jenni Thomas OBE ir Julia Samuel. www.childbereavement.org.uk
Kada kreiptis į specialistą?
Rekomenduojama krieptis į psichologą, tuomet kai:
1) keletą mėnesių negrįžta noras savimi rūpintis, būtiniausiais savo poreikiais – maistu, miegojimu, higiena.
2) Nuolat kyla mintys nusižudyti, šios mintys kamuoja ar net stiprėja – būtina kreiptis į specialistą.
3) Jei užsitęsia depresija, nuolat prislėgta, liūdna nuotaika, kuri nesikeičia labai ilgą laiko tarpą.
4) Užsitęsia netekties neigimas, jausmai susiję su netektimi neišgyvenami, apie mirusįjį kalbama kaip apie gyvą, jo daiktai neliečiami ir pan.
5) Jei jūs neigiate savo sielvartą arba jei jūsų pyktis ir kaltė trukdo atsirasti kitiems jausmams.
6) Jei įninkate į priklausomybes: alkoholio vartojimas, narkotikai, raminamieji vaistai, pasireiškia nuolatinis persivalgymas arba atvirškčiai nebevalgoma.
7) Jei nuolat nerimaujate, išgyvenama įtampa, vyrauja apatija, užsitęsia nekontroliuojamas liūdesys su verkimu, nebedomina anksčiau dominę dalykai, pomėgiai. Jei atsiranda nuolatinės haliucinacijos, keistos neįprastos mintys.
PRISIDEDU PRIE PAGALBOS TĖVAMS, KURIE NETEKO KŪDIKIO. Kreipkitės, jei netekote kūdikio dėl persileidimo, prieš gimdymą, gimdant, dėl staigios kūdikio mirties sindromo ir kitų priežasčių. Daugiau skaitykite: http://gedintiemskudikio.blogspot.lt